skliūras

skliū̃ras sm. (2) 1. ppr. pl. VšR, Jnk skuduras, skutas, skarmalas: Kad užpuolė šunes, tai tik skliū̃rai iš mano kelnių teliko Kt. Ale taip tu jam susidraskyk – tik skliū̃rai kabo! Plv. | Vėjas stogą skliū̃rais nuplėšė Kt. | prk.: Iš karalijos beliko vieni skliūrai rš. 2. Bgt audeklo skiautė: Iš tų skliū̃rų divoną pasiuvo Prn. Duok kokį skliū̃rą, reik čia užrišti Alk. Iš tokio skliū̃ro da kepurė išeis Snt. Tuojaus prišoka prie jo [toreadorai], mosuodami raudonais skliūrais, labai piktinančiais bulius V.Kudir. 3. žemės rėžis, sklypas: Duok man šitą skliū̃rą šįmet užsisėt rugiais Grš.